Apie paauglystę :)

Senovinėje tradicinėje visuomenėje paauglystė buvo laikoma tokiu pat svarbiu žmogaus perėjimo etapu, kaip gimimas arba santuoka. Įšventinimo į paauglystę ritualuose paauglį atskirdavo nuo šeimos ir laikydavo vieną, pažymėdavo jo kūną tatuiruotėm, įpjovimais, mokė vyriškumo ar moteriškumo.

Taigi į paauglystę žmogus įžengia po nedrąsių bandymų surasti save. Jam kyla klausimai, kas aš esu, koks aš esu, koks buvau, koks noriu būti ir pan. Juk kai nėra ieškojimų, tai nėra ir pasirinkimų, tuomet žmogus tiesiog plaukia pasroviui. Paprastai mažesni vaikai reiškia nuomonę, kuri nesąmoningai paremta vienų ar kitų artimų žmonių autoritetu. Bet paauglystėje ima vertis didesnės pažiūrų pasirinkimo galimybės. Paauglys ieško savęs, savojo tapatumo: „Ar aš esu toks kaip tėvai, ar kitoks? Koks esu kaip vyras ar moteris? Ką noriu veikti?“. Jam sunku apibrėžti savo norus, todėl jis labai nori sužinoti, ką apie jį galvoja kiti.

Vaiko suvokimas „kas aš esu“ paauglystėje labai nusilpsta. Ypač sunku, kai dėl blogų santykių šeimoje ir nenoro sekti tėvais vaikas atsiriboja nuo šeimos per anksti. Kur kas geriau, kai iš šeimos atsineštų dalykų atsisakoma palaipsniui. Norėdami geriau suvokti, kaip jaučiasi paauglys, galime prisiminti ryškesnius savo gyvenimo pokyčius – skyrybas, darbovietės keitimą. Kai labai keičiasi gyvenimo aplinkybės, reikia iš naujo susivokti, kas esi, pasirinkti, kaip elgsiesi. Kurį laiką jaučiamės pažeidžiami, neapsaugoti, bandome rasti patarėjų, bendraminčių, susivokti, kam pritarti, o kam priešintis. Kuo tvirtesnis paauglio „aš“, tuo daugiau savikontrolės, aktyvumo, drąsos. Save suvokęs žmogus yra aiškus ir aplinkiniams, jis pasirenka tinkamiausią sau aplinką, geriausiai jį išreiškiančią veiklą. Bet netinkamoje aplinkoje savo nuomonę turintis žmogus prisitaiko sunkiau.

Paauglystė – ilgas ir įvairus laikotarpis, kurio fazės labai skiriasi viena nuo kitos. Pirmiausiai paauglys išgyvena kūno pasikeitimo krizę, o po to savęs suvokimo. Paauglystės amžiaus ribos yra labai sąlygiškos, dažniausiai tarp 12 – 18 metų.Paauglystė kartais skirstoma į ankstyvąją – tarp 12 – 14 metų, 15 – ieji metai, lyg pereinamasis tarpsnis, o 15 – 18 metai – vėlyvoji paauglystė Pastaruoju metu paauglystė vis ilgėja, nes gyventi darosi sudėtingiau ir, norint tapti suaugusiu, reikia išmokti daugiau. Kūrybingiems žmonėms paauglystė užtrunka ilgiau. Psichologiniu požiūriu paauglystė baigiasi tada, kai individas suranda savo tapatumą, susikuria savo vertybių sistemą, sugeba užmegzti ir palaikyti tarpusavio draugystės ir meilės santykius, numato ateities perspektyvą.

Paaugliui būdingos savybės:

1. Gyvybingumas ir didesnė tolerancija chaosui. Tuo paauglys aiškiai stipresnis už suaugusį žmogų, nes labiau toleruoja chaosą ir pasižymi didesne energija. Suaugusio žmogaus pasaulis jau nusistovėjęs, o paauglys – nuolatiniame judėjime, jo viduje – netvarka.

Pabandykime įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmogus, būdamas nuolatiniame chaose.

2. Paaugliai yra emociškai nestabilūs, būdinga greita nuotaikų kaita. Tai nulemia greitas fizinis brendimas, hormoniniai organizmo pokyčiai, visi psichiniai procesai tampa tarsi per daug sujaudinti. Paauglys gali įsižeisti dėl smulkmenų, jam sunkiau būti atsakingam už savo jausmus. Emocinės paauglių problemos neretai prilygsta psichinės ligos simptomams.

3. Polinkis sakyti „ne“, per didelė priklausomybė nuo artimųjų, noras šokiruoti kitus, per didelis susirūpinimas savo išvaizda, noras sužavėti ir dar daug kitų dalykų.

Daug problemų suaugusiame amžiuje ateina būtent iš paauglystės. Paauglystės atgarsiai išlieka mumyse, retas suaugęs ją "išaugo" visiškai. Štai kodėl paauglių elgesys mus taip stipriai veikia. Labiausiai vaikai (paaugliai) mus "veda iš proto" tada, kai jie elgiasi taip, kaip mums vaikystėje neleisdavo elgtis, ir nori, kad mes rūpintumėmės jais taip, kaip mumis niekas nesirūpino. Dažnai iš pusiausvyros išveda ir toks elgesys, kuris netiesiogiai priverčia mus atsiminti, kaip jautėmės tolimoje vaikystėje, ir tie atsiminimai yra per daug kankinantys. Ypač sunku, kai pastebime, kad atžalose atsiranda savybės, kurių mes stengiamės nematyti ir atsikratyti savyje. Suaugusieji ypač jautrūs vaikų paauglystei, jei patys ją praėjo komplikuotai. Kai nesiseka bendrauti su vaiku, daugelis suaugusiųjų jaučiasi bejėgiai ir nekompetentingi. Tokie jausmai kyla dėl mūsų santykio su savimi, o ne su vaiku – kuo labiau norisi priekaištauti sau, tuo labiau bandoma priekaištauti ir vaikui. Taigipaauglystės krizės padariniai gali trukti visą gyvenimą.

4. Paauglystė – prieštaravimų metas. Paaugliai neretai bando prieštarauti visur ir viskam. Jiems tai gyvybiškai svarbu. Kodėl paaugliai taip gina savo nuomonę? Todėl, kad nėra ja garantuoti. Paauglys negali neprieštarauti, nes taip elgdamasis jis pažįsta save. Psichologiškai sveika pačiam paaugliui, kai jis savo emocijas, prieštaravimus „išveikia„ į aplinką. Tuomet jis sulaukia atsakomosios reakcijos, taip mokosi iš klaidų. Blogai, kai paauglys prieštaravimus nukreipia į save, juos nuslopina. Neigiami jausmai niekur nedingsta, jie kaupiasi, labai slegia ir vis viena pasireiškia vėliau, tada jau visu smarkumu.

5. Paauglystėje atsiranda stiprus priėmimo poreikis, t.y. noras turėti bendraminčių, bendravimo partnerių. Draugų vertinimai tampa labai svarbūs, įtakojantys savivertę. Buriamasi į grupuotes. Savęs vertinimo išaugimas tarp bendraamžių gali būti realus ir iliuzinis. Realussavęs vertinimas pasireiškia tuo, kad paauglys stengiasi įgyti pasiekimų tokioje srityje, kuri vertinama draugų. Iliuzinis savęs vertinimo pakėlimas – tai priklausymas grupei, kurioje jis gali pažeminti silpnesnius, kautis prieš bendrą priešą, "susilieti" su stipriu lyderiu.

6. Vieni iš svarbiausių santykių paauglystėje – tai santykiai su mokytojais. 40 – 50 proc. paauglių santykius su mokytojais apibūdina kaip įtemptus, 20 proc. – kaip konfliktinius.

Kodėl santykiai paauglystėje su mokytojais pašlyja?

Viena vertus, paaugliai turi padidintą teisybės jausmą ir negali atleisti neteisybės. Antra vertus, kartais vaikas perkelia į mokytoją savo santykius su tėvais ir bando mokytojui įrodyti savo suaugimą ne visai adekvačiai. Blogiausia, kai mokinys patiria ilgalaikes nesėkmes. Tada gali tapti agresyvus arba akcentuoti savo silpnumą, nuolat skųstis. Jis nesunkiai pripažįsta, kad tingi, nes tai mažiau gėdinga už nesėkmės baimę. Dažnai mokiniui nesiseka dėl nepasitikėjimo savimi, kuris susiformavo jau ankstesnėje vaikystėje. Kita vertus, jei santykiai su mokytojais geri, mokinys identifikuojasi ne tik su juo, bet ir su jo dalyku.

Liūdna, bet kai kurie vaikai yra patyrę tokį žiaurų elgesį iš suaugusiųjų, kad nesugeba atsakyti į gerumą gerumu. Nuolat reikalaudami dėmesio ir rūpesčio, jie užmoka pykčiu ir neapykanta ir tokius pat jausmus sukelia mumyse. Agresyvūs paaugliai kenčia taip stipriai, kad net negali paprašyti pagalbos.

O čia tėvams ir mokytojams:

KAIP ELGTIS SU PAAUGLIU?

1. Svarbiausia, ko reikia išmokti, tai atsiminti savo paauglystę: tolimą nerimą, nuoskaudas, pirmąją meilę...

2. Leiskite vaikui jausti jausmus, tiesiog išlaukite būdami su juo, parodykime, kad jį suprantate. Vaikui labai svarbu jausti savo jausmus (jeigu liūdna, svarbu paverkti), tuomet jausmai keičiasi.

Vaikams nejauku, kai suaugę klausia apie jų jausmus tiesiogiai (pvz., „Kas tau yra?“,„Ko toks liūdnas?“ ir pan., geriau pasakyti „Matau, kad tau liūdna“, „Man pasirodė, kad tu nusiminei“ ir pan.). Jie bijo atskleisti savos jausmus, bijo savo blogų minčių, dažnai jaučiasi dėl jų kalti. Štai kodėl bendraudami su paaugliu, dažnai išgirstame atsakymą "nežinau".

3. Labai didelė kliūtis suaugusiųjų santykiuose su paaugliais yra jų bendravimo stoka. Paaugliai labai vertina tai, kad suaugusieji jiems atskleidžia savo patirtį ir jausmus. Geri santykiai su paaugliu labiausiai priklauso nuo mūsų sugebėjimo gerbti vaiką ir tada, kai su juo nesutinkame.

4. Pasistenkite padėti paaugliui suprasti kitus. Tam svarbu, kad kartais paremtume vaiko požiūrį į kitų suaugusiųjų klaidas, jei matome, kad jie iš tiesų klysta. Nebijokite pripažinti patys suklydę.

5. Kaip elgtis su nervingu paaugliu? Pirmiausiai reikia atsakyti į klausimą, ar problemos kyla dėl paauglio, ar dėl mūsų pačių (kas mus suerzino jo elgesyje? gal mes patys buvome suirzę, susinervinę?). Prieš ką nors darydami, pasidomėkite, kuo paauglys gyvena (jo draugai, laisvalaikis, pomėgiai, norai ir pan.). Nereikalaukite iš jo to, ko jis negali. Kartais naudinga tiesiog palikti paauglį ramybėje ir leisti „atvėsti“. Kai emocijos nurimsta, galima ramiai pasikalbėti.

6. Ką daryti, kai paauglys akivaizdžiai agresyvus? Svarbu atsiminti, kad negalime priversti paauglio padaryti to, nuo ko jis visiškai atsisako, bet galime neleisti trukdyti gyventi mums ir kitiems.

Viena iš agresyvaus elgesio priežasčių – nėra pakankamo pasipriešinimo iš aplinkinių, nes jie arba nežino, ką daryti, arba bijo (nėra nustatytų ribų, paauglys nepatiria savo elgesio pasekmių). Pasipriešinti turi būtent suaugęs žmogus, nes tokiu būdu paauglys išmoksta suprasti, kada jis elgiasi priešiškai. Manoma, kad geras metodas – staigus ir stiprus pasipriešinimas (sudraudimas) paaugliui, po to jį vėl pagiriant.

7. Bendraudami su paaugliais labai atsargiai pertraukinėkite, patarinėkie ar vertinkite.Daugelis puikiai atpažįsta bandymus padaryti jiems įtaką ar pakeisti jų elgesį, nepakenčia moralizavimo. Paaugliams būdinga prieštarauti. Gali labai išryškėti kai kurių vaikų polinkis kovoti dėl valdžios.

KAI TIK MES IMPULSYVIAI REAGUOJAME Į TAI, KĄ VAIKAS DARO, GALIME BŪTI TIKRI, KAD DAROME TAI, KO ŠIS NORI.

8. Svarbu bendraujant su paaugliu ir jį auklėjant išlaikyti ramų, pagarbų toną. Auklėjimas rėkiant – tai prisipažinimas, kad suaugusysis, turėdamas visas priemones, yra toks bejėgis, kad nusileido į žemiausią žmonių sąveikos lygį. Suaugusieji dažnai nesuvokia, kad jie patys grubiai elgiasi su vaikais net dėl smulkmenų.

9. Labiausiai nevykę baudimo būdai.

1). Labai palitęs elgesio tipas yra įkyrus raginimas. Svarbu žinoti, kad po daugiau kaip dviejų pastabų vaikas jau nebegirdi. Todėl geriau taikyti tvirtus, bet pagarbius metodus, leisti patirti elgesio pasekmes. Bausdami mes paprastai daugiau pararandame negu įgyjame.

2). Labai žalingas kritikavimas vaiko (o ypač paauglio) jam ir kitiems girdint. Tai atima vaiko viltį ir norą pasikeisti, mažina jo savivertę.

4). Nenorą paklusti sukelia griežtas balsas ir skubus reikalavimas, nepagrįsti reikalavimai, vaiko žeminimas.

10. Svarbu bendradarbiavimas – darbas kartu, norint pasiekti bendrą tikslą ar rezultatą. Suaugęs nesirūpins žmonėmis, jei vaikystėje nepatyrė rūpesčio. Niekada nedarykime už vaiką to, ką jis gali padaryti pats. Tokiu būdu tik pademonstruosime savo viršenybę ir jį nuvertinsime. Kita vertus, visiška laisvė paaugliui taip pat nėra naudinga. Paaugliui apskritai dar sunku daryti gyvenimo sprendimus, jis dažnai jaučiasi menkavertis, o padaręs klaidą, jaučia didesnę nei vertėtų kaltę. Todėl, bandant surasti pusiausvyrą tarp asmeninių ir bendrų interesų, suaugusiųjų pagalba ypač reikalinga.

11. Padėkite paaugliui suprasti klaidą, o nebauskite. Kad padarytų išvadas, jis turi pajusti elgesio pasekmes. Taip galės mokytis iš klaidų ir augti. Tinkamas taip vadinamas loginių padarinių metodas. Kas nutiktų, jei vaikas pramiegotų pamokas? Jis turėtų nemalonumų. "Gaila, kad pramiegojai", - verta pasakyti su užuojauta, nebarant, bet nuoširdžiai ir nesirūpinti jo žadinimu.

12. Vaiko apdovanojimas už gerą elgesį yra toks pat žalingas, kaip ir bausmė. Vaikui nereikia dovanos, kad jis būtų geras. Paprastai jis nori būti geras. Mes apdovanojame menkesnius už save už paslaugas ir gerus darbus. Malonus vaiko elgesys atsiranda iš noro priklausyti, naudingai prisidėti.

13. Svarbus ugdymo ir auklėjimo principas – tvirtumas. Nereikia pykti, svarbu užimti tam tikrą poziciją ir laikytis sprendimo. Vaikai, o ypač paaugliai, bando ribas. Iš pradžių jis priešinasi, bet jei suaugusieji nenusileidžia, įsigali tvarka.

14. Vertingiausia, ką gali pasiūlyti suaugusieji - tai jų dėmesys. Labai svarbu, kad vaikas, paauglys jaustųsi vertingas ir lygiavertis su kitais, turintis balso teisę, aktyviai dalyvaujantis priimant sprendimus. Kai žmonės geri ir rūpestingi, kai gyvenimas prasmingas ir nukreiptas į ateitį, vaikai patys perima būtinas taisykles, kaip santarvėje gyventi su kitais žmonėmis.

15. Mokykimės pažinti ir valdyti savo pyktį, kad galėtume tinkamai elgtis tam tikrose situacijose ir spręsti konfliktus. Kaltinimai ir pretenzijos mažina savigarbą ir lengvai sužadina emocijas. Dažnai pyktis nevaldomas tampa dėl to, kad ilgą laiką buvo slopinamas. Iš prigimties žmogus nėra blogas. Pykčiui atsirasti sąlygos sudaromos aplinkoje, kurioje jis negali patenkinti tam tikrų savo norų, poreikių.Pats savaime pyktis yra natūralus žmogaus jausmas, kuris gali kilti, tik gali būti išreiškiamas netinkamais būdais .

Ką manote apie šitą straipsnį? :)Ar jis naudingas ar ne?